„50 pilkų atspalvių“. Pilkiau už pilkumą (apžvalga)

Kadras iš filmo „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“
„Forum Cinemas“ archyvas

Kai atrodė, kad pasaulyje nieko negali būti blogiau už „Saulėlydį“, likimas nusprendė iškrėsti pokštą ir sukūrė „50 pilkų atspalvių“ (50 Shades of Grey, 2015). Iš tikrųjų labai toli eiti ir nereikėjo, juk ši Elos James knyga ir buvo sukurta pagal Belos ir Edvardo meilės istoriją. Natūralu, kad kontroversiškiausia ir labiausiai aptarinėjama knyga turėjo tapti ir filmo kompanijų pasipelnymo šaltiniu. Ilgai internete sklandė gerbėjų komentarai apie blogą aktorių pasirinkimą. Tiesa ta, jog ir geriausi pasaulio aktoriai nebūtų išgelbėję šio filmo.

Niekuo neišsiskirianti, paprasta studentė Anastasija vietoje savo sergančios draugės nuvyksta į Sietlą paimti interviu iš jauno milijardieriaus Kristijano. Šiam nelabai nusisekus, mergina grįžta namo ir toliau gyvena savo gyvenimą. Aišku, greitai jie netikėtai susitinka Anastasijos darbe ir jų bendravimas pradeda krypti į keistus santykius. Iš tikrųjų šie veikėjai pateikiami taip banaliai, kad žiūrint filmą pradedi juoktis, nes jis pradeda panašėti į parodiją. Tokios frazės kaip: „Tu turėtum laikytis atokiau nuo manęs“, arba: „Aš tau netinku“ (tiksliai jų neatkartosiu), skambėjo filmuose ne vieną kartą. Paprastoje merginoje turtingas išvaizdus vaikinas atrado kažką tokio, ko niekada nepatyrė prieš tai su kitomis moterimis. Kažkodėl man tai labiau primena pasaką nei realybę. Aišku, norėdama šią istoriją perkelti į XXI amžių, autorė dar pridėjo ir S&M (Sadism & Masochism), arba, kitaip tariant, daug erotikos, kuri sujaudino ne vieną moterį.

Kadras iš filmo „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“
„Forum Cinemas“ archyvas

Tikriausiai sunkiausi patikėti istorija pasidaro tada, kai Anastasija sutinka pasirašyti konfidencialumo sutartį, kad niekam nepasakos apie savo santykius su Kristijanu. Kokia save gerbianti mergina sutiktų tai padaryti? Toliau darosi dar absurdiškiau, kai Grėjus jai parodo savo „žaidimų“ kambarį ir paaiškina savo žaidimo taisykles bei paprašo Anastasijos pasirašyti dar vieną sutartį, pagal kurią ji sutinka daryti viską, ką jai lieps Kristijanas. Jis bus dominantas ir lovoje ji privalės daryti viską, ko Grėjus norės, mat šitaip mergina patenkins ne vien jį, bet ir pati pajus malonumą.

Ir kodėl ši istorija sužavėjo tiek moterų? Dėl knygoje aprašomų sekso scenų? Kas realybėje norėtų susitikinėti su vyru, liepiančiu pasirašinėti kažkokias sutartis ir elgtis taip, kaip nori jis? Ar dabar normalūs ir sveiki santykiai yra nebemadingi? Šis filmas man iškėlė daugiau klausimų nei jame pateikiama atsakymų. Iš tikrųjų, kokia save gerbianti mergina sutiktų laukti vyro atsiklaupusi nuoga ant kelių? Tarsi jos vienintelis tikslas – patenkinti vyro poreikius. Aš nieko neturiu prieš, jeigu poroms patinka įvairūs žaidimai, tačiau filme galima matyti per didelę nelygybę tarp moters ir vyro, kurios neturėtų būti bet kokiuose santykiuose.

Kadras iš filmo „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“
„Forum Cinemas“ archyvas

Galbūt už visa tai blogiau yra tai, kaip viskas pateikiama. Istorija neįtikina nuo pat pradžių ir norisi juoktis viso filmo metu. Montažas – tiesiog tragiškas. O kur dar nuolat kartojami vardai – Kristijanas ir Anastasija. Negi kiekvieno sakinio gale būtina pasakyti veikėjo vardą? Tai tik dialogus padaro dar labiau tragikomiškus ir banalius. Filmo tikrai negelbsti ir aktorių vaidyba. Dakota Johnson ir Jamie Dornanas labiau priminė medines skulptūras nei aktorius. Jų pokalbiai atrodė tokie nenatūralūs, o ir sekso scenos kėlė labiau juoką nei susidomėjimą. Manau, jiems dar daug ko reikėtų pasimokyti iš Larso von Triero „Nimfomanės“ (Nymphomaniac, 2013) veikėjų. Nors šių dviejų filmų lyginti tikrai nereikėtų ir nederėtų, bet pastarajame filme tikrai išvysite daugiau kokybiškai sukurto brutalumo, atvirų sekso scenų, kurių režisierius tikrai nebijojo rodyti.

„50 pilkų atspalvių“ scenos tikrai turėjo nuvilti šios knygos gerbėjus. Nors knygų aš neskaičiau, tačiau tikėjausi, kad filme, kurio reitingas N-18, tikrai bus parodyta daugiau nuogo kūno. Todėl, atvirai sakant, nesuprantu, kuo šis filmas galėtų sudominti, nes viskas nuo pat pradžių – banalu ir prastos kokybės. Galbūt vienintelis neblogas dalykas yra garso takelis, bet ir šį galima paklausyti internete, todėl vien dėl jo į filmą eiti tikrai neverta.

Filmo anonsas: